Birutė Vaitkutė

Picasso, Grūto parkas Lietuvoje ir Irako sukilėliai netampa vienu straipsniu.

Pagarba valytojams ir prausėjams! Už inteligentišką darbą. Ir už tai, kad sutaupė mano(mokesčių mokėtojos) pinigus.

Tik paprasti žmonės gali imtis tokios iniciatyvos. Valdininkams tokia mintis - savo rankomis imti plauti Puntuką, kaip į kosmosą nuskristi. Nors šį kartą kosmosas tik 19 tūkstančių, bet kam nemokamai, kai gali litą padėti.

Šį kartą taip jau gavosi, kad Euroviziją klausau per ausines. Ir jau supratau – tai didelis privalumas, kai atsibosta rėkiantys ir po sceną chaotiškai lakstantys atlikėjai nereikia niekur perjungti kanali, užtenka tiesiog nusiimti ausines. Štai mano pastebėjimai.

Albania klausiau pirmas 30 sekundziu, o veliau nusiėmiau ausines. Rekimas rekimas rekimas. Klausyti neįmanoma, tai mano subjektyvi nuomonė

OHO. Armėnija. Pirmi ritmai kabina. Jau tikėjausi pasimėgauti, deja. Pasišokimai ir „bum bum“ – nuobodu tradiciška, nuvalkiota. Sutaupyčiau laiko išjungusi.

Turkijos berniukai.. su cirku. Na bent jau melodija galima klausyti. Tik tai visai neįsimintinas kūrinys, noirs ir panaudota skambi frazė life is beutiful. Roko gerbėjai gal ir suprato.

Serbia charizmatiskos merginos, o daina paperka melodija ir šypsenomis.

Tik kvailys važiuoja arba veža keleivį su motociklu be šalmo ar išgėręs. Tokius iš gatvių naikinti tiesiog būtina. Ir ne dėl jų pačių, o dėl to, kad nekiltų pavojus aplinkiniams.

Vilniuje, šių metų balandžio 15–17 d. policija kontroliuos mopedų, motociklų, keturračių motociklų vairuotojų blaivumą (apsvaigimą), motociklams leistiną važiavimo greitį, tikrins, ar vairuotojai turi dokumentus, suteikiančius  teisę vairuoti ir eksploatuoti šias transporto priemones,  ar vairuotojai ir keleiviai dėvi šalmus. Ypatingas dėmesys bus skiriamas greičio mėgėjams, pavojingai ir chuliganiškai vairuojantiems, keliantiems pavojų eismo saugumui arba savo ar kitų žmonių saugumui.

Pakliuvo šiek tiek info - gal kažkam bus naudos.

Vilniuje, šių metų balandžio 15–17 d. policija kontroliuos mopedų, motociklų, keturračių motociklų vairuotojų blaivumą (apsvaigimą), motociklams leistiną važiavimo greitį, tikrins, ar vairuotojai turi dokumentus, suteikiančius  teisę vairuoti ir eksploatuoti šias transporto priemones,  ar vairuotojai ir keleiviai dėvi šalmus. Ypatingas dėmesys bus skiriamas greičio mėgėjams, pavojingai ir chuliganiškai vairuojantiems, keliantiems pavojų eismo saugumui arba savo ar kitų žmonių saugumui.

Grįžinėjau vakar iš darbo apie 12 nakties. Visiems būna tokia situacija karts nuo karto.  O dar būna taip, kad kelias nuo darbo iki namų įveikiamas per 10 min, prie namų mašina kaip tik sušyla ir visiškai nesinori iš jos kraustytis namo.  Vadinasi, prireikė kokios nors priežasties prasukti dar vieną kitą ratą. Sugalvojau važiuoti daryti naktines foto su savo nauju fotoaparatu. Būtų senas fotoaparatas - nevažiuočiau. Būtų noras greičiau į lovą - irgi spjaučiau ant šio meno. Galų gale aš nesu fotografas ir tai net nėra mano hobis. Bet šį vakarą viskas susiklostė taip, kaip išvardinau aukščiau.

Beje, naujas mano foto toks - Olympus E-PL1. Tai buvo ilgas ir sunkus apsisprendimas. Vyko ilga kova tarp šio modelio ir Canon EOS1000D. Ant tiek sunki kova, kad Canon’ą jau nupirkau, parsinešiau namo ir pradėjau naudoti visą savaitgalį o po to grąžinau į parduotuvę. Bet apie tai prašysiu atskirai.

Žemiau foto… geriausias metas peržiūrai - pietų pertraukos pabaiga, kai maistui reikia ramybės ir santūrių vaizdų :)))

P.S. Visgi kartais gerai, kad gyvename (kas gyvena) Vilniuje - gražus miestas.

Susiruošiau laikyti motociklo teises. Pirmas klausimas - išsirinkti mokyklą, kurioje galėčiau mokytis važiuoti. Teorija jau išmoksiu pati (ne pirmas kartas - automobilio teises laikydama išmokau savarankiškai), o pavažinėti po miestą be instruktoriaus negaliu net jei ir turėčiau motociklą ar nuosavą instruktorių.

Taigi ėmiau internete ieškoti mokyklos, kurioje galėčiau mokytis motociklo vairavimo praktiką eksternu. Daug nevyniojus prisipažinsiu pirmiausiai dėmesį atkreipiau į kainą.  Ji manęs nenudžiugino - pigiausia, ką radau - Motoakademija 600 lt.  Žinau instruktoriai ir dar visokio plauko dėdės, kurie į motociklo vairavimą žvelgia kaip į meną, pasakys, kad reikia rinktis tą, kurioje išmokys meistriškai t. y. gerai vairuoti.  Ir aš ilgom blakstienom čia  posūkių nerodysiu - sutinku!

Tik viena bėda. Aš kaip būsima motociklo vairuotoja negaliu įvertinti, kurioje mokykloje mokys gerai, o kurioje vidutiniškai ar blogai. Rinkčiausi tą, kurioje mokys lenktynininkai, vieno rato meistrai. Bet čia prisimenu vieną mokytoją iš vidurinės mokyklos laikų. Jis buvo tikras specialistas, lyderis,bet labai prastas pedagogas. O štai turėjome geografijos mokytoją be pedagoginio išsilavinimo - ji taip mokėjo perteikti žinias, kad naktį pabudusi bučiau nupiešusi viso pasaulio žemėlapį.

Pagaliau tai jau antri vairavimo kursai - automobilį vairuoju ne pirmus metus,  kairę nuo dešinės pusės jau atskiriu.  Todėl už kursus norėčiau mokėti kaip įmanoma mažiau.

Parašiau laišką keturiolikai  vairavimo mokyklų Vilniuje, kurios teikia motociklo vairavimo kursus. Paaiškinau, kad planuoju mokytis A kategorija eksternu ir ieškau kuo mažesnė kainos. Taip pat paminėjau asmeninę vairavimo patirtį - turiu automobilio teises ir esu važinėjusi su motociklu po pievas. Be to paaiškinau, kad rinksiuosi tą mokyklą, kuri pasiūlys mažiausią kainą.

Kol kas atsakymo sulaukiau iš  4 mokyklų - Motoakademija, autoakademija, jasuciomokykla, gerokelio .  Ir supratau, kad apsirikau - svarbiausia ne kaina, o tai kaip atsako į asmenišką laišką t.y. su tavim bendrauja. Nes jei jau mokėsiu pinigus, noriu nebijoti užduoti klausimą, galu gale paprašyti, kad dar kartą paaiškintų. Jei jau dabar rinkčiausi,tai būtų tik vienas pasirinkimas - autoakademija.  Vieninteliai į mano laišką sureagavo adekvačiai - kaip į gyvą žmogų. O ir kainą pasiūlė ne didesnę nei kiti -  600 Lt. + nemokamai papildomas teorijos pamokas. Likę trys atsakė taip lyg  užklausimą būtų gavę iš roboto.

Tai yra penktos klasės referatas o ne straipsnis :) - V.Mitė. Elektromobilis – dar viena technologinė revoliucija

Straipsnis publikuotas vakar, 20:27. Kodėl taip skubėti ir publikuoti tokią pliką kūryba?

Tikriausiai straipsnis buvo pažadėtas Delfi’ui dar praeitos savaitės pirmadieniui, gal net avansas buvo sumokėtas, bet straipsnis vis “neišsikepdavo” - tekdavo sakyti, kad straipsnis yra faktiškai paruoštas, tik liko “viena kita sakinį pašlifuot”.

Delfis ko gero suprato, kad darbo daugiau negu 2 sakinius pabaigt ir pasakė - kad penktadieniui būtų 120% paruoštas. Turėjo penktadienio rytą. Aišku “dėl techninių kliūčių” ryte pristatyti straipsnio nepavyko, reikalas nusitempė iki penktadienio vakaro - o ten jau ir savaitgalis - kam jau rūpi. Savaitgalio buitiniai planai dar šiek tiek pakoregavo straipsnio paruošimo grafiką. Tai kad tekstas realiai buvo pradėtas tik vakar (sekmadienį) po pietų. Bet trauktis jau nebebuvo kur. Teko net atsisakyt važiuot pas uošvę cepelinų, kadangi išpublikuoti ką nors bent formaliai iki savaitės pabaigos (t.y. sekmadienio 23:59) buvo garbės reikalas (nes jeigu publikuotų pirmadienį - redakcijai butu aišku, kad visa savaitę nei žodžio nebuvo parašyta). O čia dar laikrodį visą valandą į priekį perstumdė. Kaip matome, išsisukti galėtų tik tikras profesionalas: išvertus po pastraipą iš kelių tinklapių, autorius spėjo viską užbaigt iki 20:15 ir net!… sugebėjo nuvažiuot pas uošvę arbatai su pyragu, o šeimai neprireikė kviesti takso. Bet prie ko čia elektromobiliai???

Kartais paprasta buitinė situacija man tampa neįveikiama. Ir tokiais atvejais, šventai įsitikinau, gali padėti tik draugai. Šiandien apie mergaitišką bėdą.

Man reikėjo veido kremo.  Draugė pasiūlė pabandyti jos pačios pagamintą iš natūralių aliejų. Sutikau. Bet prisipažinsiu, skeptiškos mintys sukosi galvoje. Dėl to, kad tai ne didelių kosmetikos gamintojų produktas. O ir draugė nėra šios srities specialistė.

Iškart nuspėju klausimą, kuris skaitant kils, ir atsakau - tai nėra reklama ar platinimas. Patirtis subjektyvi ir pasakoju lygiai tiek, kiek man realiai buvo iš to naudos. O kad naudos buvo ir yra , to neslėpsiu. Neperdėsiu pasakiusi, kad šis kremas mano veido odą išgelbėjo. Gelbėti jau tikrai reikėjo.

O viskas prasidėjo nuo to, kad jau ne vieną mėnesį vaikščiojau pro parduotuvių lentynose sustatytus buteliukus žinodama, kad reikia kremo. Bet ranka nekilo nė vieno pirkti.

Tik todėl, kad nepasitikiu tuo, kas parašyta etiketėse. O nepasitikėdama, negaliu  ant veido tepti bet ko.  Tiesa, dar yra lentynos ekologiškų kosmetikos priemonių. Tik negaliu savęs įtikinti, jog ekologiškais vadinami produktai - tikrai ekologiški. Šis nepasitikėjimo baubas man atsirado dar tada, kai sužinojau, jog ekologiškas aviečių jogurtas neturi aviečių - jos pakeistos burokėlių sultimis. Viskas čia gerai - raudonuosius burokėlius aš mėgstu. Bet kam tada jogurtą vadinti aviečių?

Stop! Kam eiti sudėtingiausiu keliu, kai yra tiesus -  specialistai! Bet net ir pats tiesiausias kelias  tapo neįveikiamas - kaip išsirinkti gerą specialistę - kosmetologę? Grožio industrijos srityje, prisipažinsiu, nieko neišmanau, todėl ir vertinti, kas geras, o kas ne, negaliu. Forumuose visada lieka neaišku - patarimą gauni iš moteriškų lūpų ar iš už tinklo pasislėpusio spuoguoto alkano studento. Ir čia viskas gerai - valgyti ir aš mėgstu. Jei dar ir mano bėda išsispręstų. Deja…

Šiandien priverčiau save apsiauti naujus batus, į kuriuos žiūrėjau ne vieną savaitę. Kaltas batų kulniukų aukštis, maniau. Bet ne. Tikroji kliūtis - prakeiktas kuklumas. Štai čia jau - bėda ne batų lygio!

Iš pradžių jų (batų) nekenčiau, vėliau kaltinau save, kam juos pirkau. Jau sukaupiau jėgas grąžinimo žygiui, kai vieno patarėjo paklausiusi  nusprendžiau nešioti… kada nors.  Ir kodėl? Todėl kad man visada patiko vidutinis kulnų aukštis. Tiesiog taip gražu. Todėl, kad kukliai atrodo. O ar ne kuklumas, kaip liaudis sako,  žmogų puošia?

Bet ar tikrai puošia? Tiksliau būtų pasakius - liaudies neerzina.  Esi lygiai toks pats, kaip kiti. Kitiems ramu - juk kol nematai, kad kaimynas geriau gyvena, tol širdies neskauda. Ir pačiam ramu - niekas pirštais nerodo, gal nė nepastebi, jog egzistuoji. Žodžių iš to kuklumo nuobodu iki begalybės.

Viskas čia būtų gerai su tuo kuklumu, jei jis tik su batais žygiuotų. Deja, taip nėra. Kuklaus žmogaus ir svajonės kuklios ir darbai kuklūs.